Tos pačios rūšies daržoves toje pačioje vietoje galima auginti tik po trijų ar keturių metų. Tad pravartu susidaryti sėjomainos planą ir jo laikytis. Sudarant planą, reikėtų parinkti tinkamus priešsėlius. Skirtingoms daržovėms rekomenduojami tokie priešsėliai:

Agurkams ir moliūgams - kopūstai, bulvės, pomidorai, svogūnai, šakniavaisiai, daugiametės žolės, ankštinės daržovės.

Pomidorams, ankštpipiriams, baklažanams - agurkai, ankštinės, kopūstinės ir šakniavaisinės daržovės, svogūnai.

Ridikams - pupos, pupelės, pomidorai, agurkai. Nepatariama ridikų sėti po ridikėlių, ropių, griežčių ir kopūstų.

Burokėliams - agurkai, pomidorai, kopūstai.

Morkoms - pupelės, agurkai, pomidorai, ankstyvosios žalumyninės daržovės.

Bulvėms - agurkai, ankstyvosios kopūstinės daržovės, ankštinės daržovės, svogūnai, žiemkenčiai. Bulvių nerekomenduojama sodinti tose vietose, kur praitais metais augo pomidorai. Pomidorai taip pat nėra tinkami sodinimui šalia bulvių, kadangi jų ligos yra bendros.

Svogūnams - agurkai, moliūgai,pomidorai, bulvės, ankštinės ir šakniavaisinės daržovės.

Ridikėliams - tinka visos daržovės.

Ankštinėms daržovėms - agurkai, bulvės, kopūstinės ir šakniavaisinės daržovės, pomidorai, svogūnai.

Kopūstinėms daržovėms - agurkai, ankštinės daržovės, bulvės, pomidorai, svogūnai, burokėliai, daugiametės žolės.

Šakniavaisinėms daržovėms - agurkai, ankstyvosios kopūstinės daržovės, bulvės, pomidorai, svogūnai.

Žalumyninėms daržovėms (salotoms, špinatams, pipirnėms, ridikėliams ir pan.) - agurkai, moliūgai, bulvės, ankštinės ir kopūstines daržovės, svogūnai.

Įvairių daržovių sėklų galite rasti čia: https://www.emolus.lt/sodas-ir-laisvalaikis/sodo-darzo-reikmenys/seklos/darzoviu-seklos.html

Foto: www.pexels.com

         Yra ir daugiau požymių, iš kurių galima nuspėti, kas augalui kenkia, kodėl jis nyksta ir nedera. Kai yra silpna šaknų sistema arba sausa dirva gausiai paliejama, pomidorų odelė sprogsta dėl per didelės drėgmės, kadangi vaisius padidėja ir odelė neišlaiko ir plyšta. Kad vaisinės kekės su žiedais nenudžiūtų ir megztų vaisius, rytais ir vakarais augalus reikia apipurkšti vandeniu. Tai ypač aktualu, jei šiltnamio oras labai sausas. Jei krenta pomidorų žiedai, vadinasi rytais trūksta drėgmės ir žiedai negali apsidulkinti. Taip pat reikia nepamiršti reguliuoti drėgmę ir šilumą, normaliai tręšti, nes ant nokstančių vaisių gali atsirasti šviesiai gelsvų dėmių.

Temperatūra. Optimali pomidorų dygimo temperatūra 20-25ºC. Jeigu ji pakyla iki 24-26 ºC, daigai sudygsta po 4-6 dienų. Kai temperatūra žemesnė, augalai dygsta ilgiau, vėliau susiformuoja žiedinė kekė. Praėjus 5-7 dienoms po sudygimo, daigyklas reikia pernešti į šaltesnę vietą, tuomet geriau vystysis augalų šaknys. Jei temperatūra labai svyruoja daigų paruošimo metu, pagausėja deformuotų ir neišsivysčiusių žiedų. Auginant daigus, taip pat labai svarbu palaikyti ir tinkamą substrato temperatūrą, kuri turėtų būti nežemesnė kaip 16 ºC.

Pikiavimas. Kai daigai jau turi pirmą tikrąjį lapelį, juos jau galima pikiuoti į puodelius. Pikiavimui labiausiai tinkami 10-12cm skersmens puodeliai. Daigelius, kurie yra labai ištįsę ir turi labai silpną šaknų sistemą, patartina brokuoti. Geriausia pikiuoti stiprius, su gerai išvystyta šaknele daigelius. Daigelį rekomenduojama sodinti giliau negu jis augo ir stebėti, kad neužsilenktų šaknelės. Ilgą šaknelę reikėtų nugnybti, taip ji geriau leis šonines šakneles (https://www.emolus.lt/catalogsearch/result/index/?p=1&q=vazon%C4%97lis+daigams).

Substratas.  Substratas daigams turi būti tinkamo rūgštingumo ir jame turi būti optimalus maisto medžiagų kiekis. Pomidorų daigams auginti geriausiai naudoti jau paruoštus durpių substratus, kurie būtų smulkesnės struktūros (0-20mm). Prieš naudojant paruoštą durpių substratą, jį reikėtų paskleisti, kad prasivėdintų, ypač jei durpės per drėgnos. Jei jos nėra drėgnos, labai svarbu tinkamai jas sudrėkinti, tuomet suaktyvės mikroorganizmų veikla. Nepatartina į durpių substratus maišyti komposto ar kitos daržo žemės, nes iškils pavojus pernešti ligų sukėlėjus bei kenksmingas medžiagas. Durpes geriausia maišyti tik su kitu steriliu substratu, pvz. smėliu ar perlitu. Tokių mišinių didesnė aeracija, geresnis laidumas bei imlumas vandeniui. Juose užauginti daigai būna geresnės kokybės (https://www.emolus.lt/sodas-ir-laisvalaikis/sodo-darzo-reikmenys/durpes-substratai-gruntai/durpiu-substratai/durpiu-substratas-pomidorams-20l-s.html).

Laistymas. Pomidorų daigus reikėtų laistyti retai, bet gausiai šiltu vandeniu. Žemė puodelyje turi būti drėgna, bet nešlapia. Prieš sodinimą, kai daigai ypač greitai auga, juos rekomenduojama lieti kiek įmanoma rečiau, tačiau stebėti, kad nepradėtų medėti augalų stiebai. Taip pat labai svarbu, kad daigų šaknims netrūktų oro, kadangi kai dirvoje trūksta oro, sėklos daug lėčiau dygsta, nustoja augt šaknys ir sutrinka normalus mitybos procesas. Todėl žemę apie daigus reikia atsargiai papurenti.

Daigų tręšimas. Jei substratas yra tinkamas daigų auginimui, jame daigai gali augti apie tris savaites papildomai netręšiami. Tad vėliau, jei trūksta kurio nors elemento, tuoj pat sutrinka normalus augalo augimas. Ypač greitai pastebimas fosforo trūkumas, tuomet lapų apatinė pusė bei stiebas įgauna rausvai melsvą atspalvį, medėja stiebas ir silpnėja šaknų augimas. Tad daigus reikėtų papildomai patręšti. Kad daigams pakaktų vertingų medžiagų juos geriausia tręšti aukštos kokybės, bechlorėmis, pilnai vandenyje tirpiomis kompleksinėmis trąšomis su mikroelementais (https://www.emolus.lt/sodas-ir-laisvalaikis/sodo-darzo-reikmenys/trasos/laistymui-skirtos-trasos/pomidorams-trasos-npk-15-8-25-100g.html).

Daigų auginimo sutrikimai. Jei daigai auginami tinkamai neįrengtose daigyklose, kuriose sunku palaikyti optimalias sąlygas, jų augimas sutrinka. Visa tai turi neigiamos įtakos tolimesniam augalų augimui ir produktyvumui. Pagrindinės šių sutrikimų priežastys: šviesos trūkumas, netinkama temperatūra, neteisingas daigų tręšimas.

Daigų kokybė. Daigų kokybė priklauso nuo sėjos laiko, tinkamo apšvietimo, temperatūros bei drėgmės daigų auginimo metu ir substrato kokybės. Taip pat daigus reikia tręšti ir laistyti saikingai, nes tai ir gali turėti įtakos jų kokybei. Tinkami sodinti daigai turi būti sveiki, neperaugę, neištįsę, lapai žalios spalvos. Daigų aukštis turėtų būti 30-35cm, stiebo skersmuo - 0,8-1,0cm, daigai turi turėti 7-8 lapus bei pirmąją žiedų kekę ir gerai išvystytas šaknis. Tinkamiausia laikas sodinti daigus - prėjus 50-55 dienoms nuo sudygimo.

Žemuogės būna laukinės, augančios pievose ir miškuose ir kultūrinės - auginamos daržuose. Kultūrinės žemuogės gali būti raudonos arba geltonos spalvos. Geltonos spalvos žemuogės savo skoniu beveik nesiskiria nuo įprastinių raudonų, jos turi tik šiek tiek mažiau geležies. Geltonų žemuogių išskirtinumas tas, kad jų nelesa paukščiai, nes jiems tokios uogos atrodo nesunokusios. Taip pat kai kurios kultūrinių žemuogių rūšys yra remontantinės - derančios ne tik vasaros pradžioje, bet visą vasarą ir rudenį, iki pat šalnų.

Žemuogių auginimas. Žemuogės geriausiai auga saulėtoje ir nuo vėjo apsaugotoje vietoje, priesmėlio ar lengvesnio priemolio, kiek rūgštokame ir su kuo daugiau humuso dirvožemyje. O dera maždaug 4-5 metus, tad laikas nuo laiko kerelius reikia atnaujinti. Pats geriausias uogų derlius būna antraisiais augimo metais, vėliau jų  kiekis ir dydis mažėja. Žemuogių auginimas nėra sudėtingas, ypač jei jas auginsite agroplėvelėje, tuomet nereikės jų labai prižiūrėti ir ravėti.

Žemuogių sėjimas. Žemuogės dauginamos ūsais ir sėkolomis, bet kadangi dauguma kultūrinių žemuogių ūsų neturi, jas reikia sėti. Žemuogės sėjamos vasario - kovo mėnesiais į daigyklas arba durpines tabletes. Žemuogių sėklos labai smulkios, tad jų sėjimui geriausia rinktis durpines tabletes. Durpinėje tabletėje padarius skylutę, įberiamos 1-2 sėklos, tuomet durpinės tabletės sudedamos į daiginimo šiltnamį, kuris turi būti nuolat vėdinamas. Taip pat reikėtų nepamiršti nuolat laistyti, vandenį rekomenduojama pilti į daiginimo šiltnamio padėklo apačią, vanduo pats susigers į durpines tabletes. O jei daiginsite dėžutėje, pusę dėžutės reikėtų užpildyti puriu, daiginimui skirtu substratu ir jį sudrėkinti. Sėklas reikėtų sėti ant lygaus ir drėgno substrato paviršiaus, pasėjus užberti substratu nebūtina arba užberti galima tik plonu sluoksniu. Kad neišgaruotų drėgmė dėžutę reikia uždengti plėvele ir atidengti tik tuomet, kai pasimatys pirmieji daigeliai. Žemuogės geriausiai dygsta ir auga vėsesnėje patalpoje, kurioje yra maždaug 15 laipsnių šilumos.  Daiginant sėklomis, derlių, nors ir nelabai gausų, jau galima gauti tais pačiais metais. Pikiuoti žemuoges reikėtų, kai jos jau turi 2-3 pirmuosius lapelius, tačiau jei jos buvo sėjamos į durpines tabletes, to daryti nereikia.

Žemuogių sodinimas į pastovią vietą. Žemuogių daigai į pastovią auginimo vietą sodinami gegužės mėnesį. Sodinimui reikia išsirinkti gerai išsivysčiusius daigelius, turinčius bent 4-5 lapelius ir taip pat ant šaknų palikti kuo daugiau žemės. Tuomet pasiruošti lysves - atstumas tarp eilių lysvėje turi būti apie 40cm, o jose padarytos duobutės kas 20-30cm. Prieš sodinant daigelius į duobutes rekomenduojama įdėti komposto ir gausiai palieti. Susigėrus vandeniui jau galima sodinti daigus. Žemuoges rekomenduojama laistyti iš ryto su šiltu vandeniu, sunkesnėje dirvoje augančias - rečiau, o lengvesnėje dirvoje - dažniau. Sausros metu tai reikėtų daryti kartą per savaitę.

Darbai sode. Vienas iš svarbiausių šio mėnesio darbų - pasirūpinti sodo medžiais. Norint, kad būsimas derlius būtų gausus ir sveikas reikia genėti vaismedžius, tinkamai suformuoti jų vainikus, išpjaustyti pažeistas, nudžiūvusias ir nesveikas šakas. Taip pat nepamiršti praretinti serbentų ir agrastų krūmus. Į išretintus vaismedžius ir vaiskrūmius pateks daugiau saulės, geriau perpūs vėjai, jie bus sveikesni, mažiau sirgs įvairiomis ligomis. Jaunus medelius reikia genėti kuo mažiau, o jau suaugusius - kiekvienais metais. Genėjimo metu padarytas žaizdas reikia kruopščiai užtepti sodų tepalu. https://www.emolus.lt/sodas-ir-laisvalaikis/sodo-darzo-reikmenys/augalu-apsaugos-priemones/apsauginiai-tepalai/sodu-tepalas-0-2kg.html

Nugenėjus ir suformavus vaismedžių vainikus, nuo kamienų ir storesnių šakų reikia nugramdyti kerpes, samanas ir senos žievės atplaišas, nurinkti užsilikusius supuvusius vaisius.

Anksti pavasarį saulė gerokai įkaitina medžių kamienus, ląstelės atgyja, išsiplečia, o naktį vėl susitraukia. Tokia temperatūros kaita labai kenkia vaismedžiams - sutrūkinėja žievė, jie skursta, kartais net žūsta, todėl juos reikia nubalinti kalkėmis, balta spalva apsaugos žievę nuo trūkinėjimų, o kalkės padės sunaikinti kenkėjus, jų kiaušinėlius, ligas, kerpes ir samanas. https://www.emolus.lt/catalogsearch/result/?q=Mi%C5%A1inys+medeliams+balinti

Reikėtų nepamiršti ir visžalių sodo augalų, juos taip pat reikia apsaugoti nuo kaitrios pavasarinės saulės, taip mažiau ruduos jų lapai ir spygliai).

Kovo mėnesį nuo vynuogių dar patariama neskubėti nuimti priedangų, kadangi gali paankstėti jų vegetacija - jauni vynuogių stiebai ypač jautrūs nereikėtų skubėti šalnoms.

Darbai darže. Kovo mėnesio pirmoje pusėje į durpinius puodelius, daigyklas ar durpines tabletes galima sėti ankstyvasias daržoves - ankstyvuosius kopūstus, salierus, svogūnus. Taip pat tai tinkamas metas pomidorų sėjai. Pomidorus, skirtus sodinimui šiltnamyje reikia sėti kovo mėnesio pirmoje pusėje, o skirtus sodinimui darže - kovo mėnesio antroje pusėje. Nešildomuose, polietileniniuose šiltnamiuose kovo viduryje taip pat jau galima sėti ir mažai šilumos reikalaujančias daržoves: salotas, ridikėlius, krapus, svogūnus laiškams, juos reikėtų pridenkti agro plėvele.

Mėnesio viduryje, 12-13°C temperatūros patalpoje, galima daiginti bulves, 2-3 kartus per savaitę jas apipurškiant vandeniu. Bulvės sudygs maždaug per 35-40 dienų.

Darbai gėlyne. Kovo mėnesį gėlynuose reikėtų apžiūrėti ar žiemos metu šalčiai neiškilnojo augalų, jei taip nutiko, juos reikia sukišti atgal į žemę ir pamulčiuoti.

Nepamirškite pasirūpinti ir rožėmis, reikėtų išpjauti nulūžusias, nuvytusias laipiojančių rožių šakas, o, kad vanduo šalia jų ilgai neužsistovėtų, padaryti griovelius vandeniui nutekėti. Naujoms rožėms jau galima ruošti dirvožemį, sukasti jį per du kastuvus ir įmaišyti vermikulito ir rupaus komposto.

Taip pat reikėtų išpjauti nulūžusias hortenzijų šakas, tik neišgenėkite jų per daug, nes šios gėlės žiedus krauna ant pernykščių ūglių.

Kovo mėnesis puikiai tinka žioveinių, balzamininių sprigių, pajūrinių lobularijų, gvaizdūnių, celiozijų, ratlių, leukonijų, gacanijų, godecijų, pajūrinių žilių, šalavijų sėjai. Taip pat tai tinkamas metas surfinijų, pelargonijų, verbenų, diascijų, torenijų, fuksijų, lantanų, cimbžiedžių, šlamučių ir kitų augalų dauginimui auginiais. Auginius reikia nupjauti su 2-3 poromis lapelių, susodinti į daigyklas su durpiniu substratu ir pastatyti nesaulėtoje vietoje.

Vasarines gėles, kurios bus sodinamos gėlynuose, tokias kaip žioveinius, lobelijas, ratilius, šlamučius jau galima sėti į nešildomą šiltnamį ir pridengti plėvele. Kol sėklos sudygs, reik nepamiršti dažnai palaistyti.

Galima išpikiuoti vasario mėnesį pasėtas vienmetes gėles.

Šis mėnesį gumbines begonijas reikia sudėti į dėžes su durpėmis, kad gegužės mėnesį jos jau būtų sužėlę. O jei pasirodė daigai, gumbus galima padalinti, supjaustyti taip, kad kiekviena dalis turėtų po ūglį ir dalį šaknų. Pjūvio vietas apibarsyti medžio anglimi ir pasodinti 1cm gyliu į lengvą žemę.

Kardelių gumbasvogūnius nuo kovo pabaigos reikėtų pernešti į šiltą vietą, taip paankstės jų žydėjimas.

Darbai namuose. Kovo mėnesis tinkamas kambarinių gėlių persodinimui ir per žiemą labai ištysusių kambarinių augalų genėjimui ir formavimui (fikusų, oleandrų, kinrožių, pelargonijų). Nukirptus gėlių ūglius galima pamerkti į kambario temperatūros vandenį ar susmeigti į drėgną smėlį ir pridengti polietileno plėvele, kad įsišaknytų.

   Prieskoninių žolelių auginimui geriausiai tinka apie 10-15cm aukščio indai. Sėjant šiuos augalus, apačioje indo reikėtų paberti 2-3cm drenažo, o ant viršaus užpilti kokybiško grunto ar komposto. Dauguma žolelių mėgsta purią žemę, tad gruntą ar kompostą rekomenduojama persijoti su smėliu. Tinkamiausia auginimo temperatūra - +15-+20°C, tačiau svarbiausia, kad augalai gautų pakankamai šviesos ir gryno oro. Prieskonininės žolelės geriausia auga saulėtoje vietoje, tad jiems puikiausiai tiks pietinėje ar vakarinėje pusėje esanti lango palangė. Prieskonių jokiu būdu negalima perlaistyti, pakanka juos palieti vieną kart per savaitę kambario temperatūros vandeniu, o tręšti reikia labai retai ir atsargiai.

  Prieskoninių žolelių sėklas galite rasti čia: https://www.emolus.lt/sodas-ir-laisvalaikis/sodo-darzo-reikmenys/seklos/prieskoniu-vaistiniu-augalu-seklos.html

   Natūralioje aplinkoje jis auga rytų Afrikoje, nuo Kenijos pietų iki Pietų Afrikos šiaurryčių, tad prisitaikęs prie sausų ir karštų Afrikos orų jis geriausiai bujoja, kai yra labai šviesu ir šilta,bet nėra tiesioginių saulės spindulių. Zamiokulkas geriausiai jaučiasi ne žemesnėje nei 15 laipsnių patalpoje. Vasarą augalą galima išnešti į lauką, jį geriausia laikyti skersvėjų apsaugotoje, šviesioje vietoje.

  Pinigų medžiui tinkamiausias yra vandeniui laidus ir purus substratas (kompostas, rupus smėlis, durpės). Sodinant augalą nepatartina į substratą įmaišyti perlito, geriau rinktis smulkią granito skaldelę. Persodinti jaunus augalus rekomenduojama kas metus, vis į didesnį vazoną, o suaugusius - kas kelis metus. Augalo vazonas turėtų būti proporcingas jo šaknų dydžiui, kadangi išsirinkus per didelį vazoną, pinigų medis greitu metu neišaugins naujų lapų. Persodinus augalą, jį reikia gausiai palieti, o lapus apipurkšti vandeniu, kad nenuvystų.

  Laistyti šį augalą reikia reguliariai, bet saikingai, taip, kad viršutinis substrato sluoksnis vazone visada būtų sausas. Geriausia vandenį pilti į vazono lėkštę, taip augalo šaknys jo pasiims tiek, kiek reikia. Liejant per dažnai, dėl per šlapio substrato, gali pradėti pūti šakniastiebiai, tuomet augalas pradės žūti. Tad jei augalo lapai ima geltonuoti, didelė tikimybė, kad juos perlaistėte ir pradėjo pūti šakniastiebiai. Tuomet reikėtų substratui leisti gerai išdžiūti, ar net persodinti augalą, prieš tai pašalinus supuvusias augalo dalis, kad puvinys neišplistų į kitas augalo dalis.

  Geriausias metas tręšti šį augalą - kovo-rugpjūčio mėnesiai. Tai atlikti rekomenduojama kas 30 dienų. Zamiokulkui labiausiai tinka trąšos, kurios yra skirtos kaktusams bei sukulentams.

Dauginti pinigų medį galima keliais būdais: dalyti gumbą, įšaknydinti lapą ar stiebo dalį.

  Turbūt nedaugelis žino, jog gerai ir tinkamai prižiūrimas zamiokulkas gali netgi pradžiuginti žiedais, tačiau jis gali pražysti tik pasiekęs brandų amžių.

    Šie augalai pradeda žydėti antroje vasaros pusėje ir jų žydėjimas tęsiasi netgi iki lapkričio mėnesio. Žiedai ilgai išlaiko spalvą ir puikiai atlaiko atšiaurius rudens orus, todėl puikiai tinka rudeninių gėlynų papuošimui. Viržiai gražiai atrodo įkurdinti tarp akmenų ar alpinariumuose, suteikia jaukumo pasodinti balkonų, palangių ar terasų vazonuose. Ypač dekoratyviai atrodo rododendrų ar erikų draugijoje.

    Geriausiai auga pakankamai rūgščioje žemėje ir mėgsta saulėtą bei šviesią vietą.Tad juos rekomenduojama sodinti rūgščiame priesmėlio dirvožemyje – sumaišius esamą žemę lygiomis dalimis su durpėmis ir smulkiu žvyru. Jei žemė nebus pakankamai rūgšti, viržių ūgliai pradės ruduoti ir nykti. Prieš sodinant viržius, žemę taip pat rekomenduojama permaišyti ir su kompleksinėmis arba specialiai rūgščiam dirvožemiui skirtomis trąšomis. Patręšti reikėtų nepamiršti ir prieš vegetacijos periodą, vasaros pradžioje bei prieš viržių žydėjimą.

   Šiuos augalus geriausia sodinti pavasarį arba ankstyvą rudenį, kol dar žemė šilta ir nepradėjo vėsti orai. Norint, kad viržių krūmeliai, laikui bėgant susijungtų į visumą, juos rekomenduojama susodinti kas 20-40cm. Pasodinus reikia nepamiršti palaistyti bei aplink juos esančią žemę apipilti pušų žieve arba spygliais iš pušyno. Tai bus puiki uždanga šaknų sistemai žiemą. Jei viržius auginate vazone, juos taip pat į dirvą reikia perkelti iki kol neužšsalo žemė, arba pernešti į vėsią patalpą ir palaikyti ten iki pavasario. Prieš ateinat žiemai, lauke augančius viržius, rekomenduojama uždengti eglišakiais, kurie apsaugos nuo didelių šalčių, pavasario ryškios saulės ir nuo dienos ir nakties temperatūrų svyravimų.

    Norint, kad viržiai vešėtų ir tinkamai augtų, juos reikia vis laikas nuo laiko apravėti, nugenėti nužydėjusius žiedynus, bet tą reikia padaryti ankstyvą pavasarį, vegetacinio periodo pradžioje, o ne prieš žiemą. Nugenėjimui tinkamiausia balandžio pabaiga – gegužės pradžia. Žiedynus reikia nupjauti peiliu, paliekant palei žemę nedidelį gumbelį. Jei to nepadarysite, viržiai nežydės visai arba tik labai negausiai. Tinkamai nugenėti viržiai greitai ataugs ir suformuos daug žiedinių pumpurų. Taip pat esant sausroms, kai visai išdžiūsta žemė, reikėtų nepamiršti augalų palaistyti minkštu vandeniu. Tačiau reikia stengtis jokiu būdu neperlaistyti, nes nuo didelės drėgmės gali pradėt ruduot lapai ir pult grybinės ligos, kurios dažniausiai plinta vasarą, birželio ar liepos mėnesiais, kai yra karšta ir nemaža drėgmė. Tad šiuo laikotarpiu rekomenduojama profilaktiškai viržius nupurkšti fungicidais – apsaugos priemonėmis, nuo augalų ligas sukeliančių grybų.

    O ar žinojote, kad viržiai ne tik puošia kiemus ir laukus, bet ir yra labai aromatingi ir naudingi. Liaudies medicinoje jau nuo seno naudojami plačiam spektrui negalavimų gydyti: atsikosėjimui palengvinti, žaizdoms ir nudegimams, sąnarių, inkstų, kvėpavimo takų, šlapimtakių, šlapimo pūslės ligoms gydyti. O bitininkai Lietuvoje šį augalą vertina dėl to, kad jis pagamina daug labai gero nektaro. Viržių medus yra malonaus kvapo, tamsus, šiek tiek kartokas ir labiau naudingesnis nei kitų augalų medus, kadangi jame yra nemažai mineralinių druskų, dekstrino ir kitokių žmogaus organizmui naudingų medžiagų.

     Esant priešpilniui, augalų biolauko aktyvumas kyla nuo šaknų į viršų, stiebų ir lapų link, tad šiuo metu augalų šaknys nėra tokios jautrios aplinkos veiksniams. Augalus galima persodinti, apipjaustyti, taip jie sparčiau leis naujus ūglius.

    Pilnaties metu augalams didžiausią įtaką daro trys pirmos pilnaties dienos. Visas biolauko aktyvumas yra sutelktas augalo šakose, lapuose ir žieduose, tad nerekomenduojama genėti vaismedžius ir vaiskrūmius, nugnybti daržovių viršūnėles ir šoninius ūglius, skiepyti vaismedžius. Šis laikotarpis tinkamas augalų daigų retinimui, piktžolių rovimui, žemės purenimui ir dirvožemio mulčiavimui.

   Delčios metu labiausiai pažeidžiamos yra augalų šaknys. Šiuo laikotarpiu patariama sėti įvairių rūšių augalų sėklas, šakniavaisius, įvairius augalų svogūnėlius, retinti daigus, naikinti piktžoles ir kenkėjus, laistyti ir tręšti augalus organinėmis trąšomis, apipjaustyti augalus, skinti gėles ir rinkti derlių.

   Slyvos taip pat gali pradėti kristi ir dėl jas puolančių vaisgraužių, kurie gali pažeisti net 80-90 proc. slyvų vaisių. Vaisgraužiai – tai mažyčiai drugeliai, kuriuos pastebėti nėra lengva, kadangi jie skraido kai jau yra sutemę arba naktį, o dienomis slepiasi vaismedžių žievėje. Šiems kenkėjams užpuolus slyvas,  jos negali normaliai vystytis, iš pažeistų vietų ima skirtis sustingstančios sultys, vaisiai pasidaro violetinio atspalvio ir krenta žemėn. Norint apsisaugoti nuo vaisgraužių, pastebėjus pirmuosius nukritusius vaisius, ant medžio kamieno reikėtų uždėti kenkėjų gaudymui skirtas juostas. Šias juostas kas 1-2sav. derėtų apžiūrėti ir sunaikinti ant jų patekusius kenkėjus. Vasaros metu, kai šių kenkėjų vikšrai žemėje tampa lėliukėmis, aplink slyvas reikėtų laikas nuo laiko papurenti dirvožemį, bei surinkti visas nukritusias ir sukirmijusias slyvas. Taip pat purkšti cheminėmis priemonėmis pirmoje birželio pusėje (prieš pirmąją kenkėjų kartą) ir liepos pradžioje (prieš antrąją kenkėjų kartą).

   Dar viena slyvų vaisių kritimo priežastis  - vaismedžių ligos, tad pamačius krentančias slyvas, reikėtų gerai apžiūrėti medį ar nėra jokių ligų simptomų, kurie gali pasireikšti ant jaunų ūglių, lapų, žiedų vaisių, medžio žievės. Sergantis medis slyvas meta todėl, kad greit silpsta ir taip mesdamas vaisius bando išsaugoti kuo daugiau vandens ir maistinių medžiagų. Pastebėjus pirmuosius ligos požymius, reikia kuo skubiau gydyti medį.